Įsitvėrimai

Dešimtojo Rimvydo Stankevičiaus poezijos rinkinio „Įsitvėrimai“ išskirtinumas viso autoriaus ankstesnio poetinio kelio kontekste ir yra tai, kad ši knyga yra apie „šiapus“. Be abejo, įprastas metafizinis matmuo eilėraščiuose niekur nedingsta, nes gera poezija jį privalo turėti, tačiau šios knygos semantinis laukas ir veiksmo vieta yra ne pomirtinis pasaulis, ne abstrakti kosminė ar metafizinė erdvė, o tai, kame kasdien leidžiame laiką ir ką visuotinai vadiname tikrove. Šią knygą būtų netgi galima pavadinti biografine, jei tik poezija apskritai geba tokia būti.

Iš pažiūros, ypač lyginant ją su kitomis R. Stankevičiaus knygomis, „Įsitvėrimai“ – mažiausiai poemiška, todėl galbūt labiau laikytina eilėraščių rinkiniu nei poetiniu monolitu, kokiais buvo didžiuma autoriaus ankstesnių kūrinių. Šiame eilėraščių rinkinyje (kas poeto knygoms tikrai nebūdinga) netgi nėra nė vieno eilėraščių ciklo, nėra tarpusavyje sukibusių, vienas kitą paaiškinančių, papildančių ir pratęsiančių eilėraščių – visi jie savarankiški ir laisvi kūriniai, tačiau jų seka vis dėlto – nėra atsitiktinė. Neatsitiktinai eilėraščiai sugulė ir į tris knygos skyrius, kurių pirmasis – „Budimo palata“ - daugiau sutelktas į dabarties būsenas, antrasis – „Šviesos kaimynystėje“ - brėžia poeto biografijos liniją, fiksuodamas dvasines patirtis, susijusias su amžiaus ir gyvenimo dominančių kaita, o trečiasis – fiksuoja individualų, intymų žmogaus santykį su tikrove.